Plačiai per pasaulį nuvilnijo žinia, jog 2014 m. jauna italė vienuolė laimėjo „Voice of Italy“ konkursą – jos įrašas you-tube dėl peržiūrų skaičiaus užėmė ketvirtą vietą pasauliniu mastu. 27-erių uršulietė Cristina Scuccia, netrukus išleido pirmąjį savo albumą paprastu pavadinimu „Sister Cristina“, kurį bendrosios audiencijos metu padovanojo popiežiui Pranciškui. Pernai gruodį Romoje debiutavo miuzikle „Sister Act“, kur vaidina savo talentą atrandančią droviąją vienuolę Mary Robert. Savo gabumus patobulinusi Romos „Star Rose Academy“, sesuo Cristina dalyvauja ir Italijos televizijos projektuose. Kaip nutiko, kad talentinga ir prodiuserių anksti pastebėta mergina 2009-aisiais pasuka kita kryptimi – prisijungia prie Šv. Rožės įkurtos kongregacijos seserų, o visai netrukus – vėl grįžta į didžiąją sceną, tik šįkart su abitu?
„Vilnius išties labai gražus“ – įspūdžiais dalinasi sesuo Kristina, Lietuvoje besilankanti pirmą kartą. Jos pasirodymą Vilniaus Katedros aišktėje gegužės 7 d. stebėjo tūkstančiai Nacionalinio gailestingumo kongreso dalyvių ir miestiečių. Gimusi ir augusi Sicilijoje (pietų Italijoje), 27-erių metų amžiaus mergina jau treji metai gyvena vienuolinėje bendruomenėje, Milane. „Esame maža bendruomenė – vos 3 seserys, bet esame įsteigusios studenčių namus, vaikų darželį, patarnaujame parapijoje, kuri yra išties didžiulė. Gyvenimas dar intensyvesnis dėl mano gastrolių“, – pasakoja viešnia, per porą metų tapusi pasauline žvaigžde, ir pabrėžia: „Man labai svarbu, kad kitos seserys palaiko, visur vyksta kartu, jaučiu jų solidarumą.“
Kaip sekasi suderinti vienuolinį gyvenimą su menininkės karjera? Kaip pavyksta dorotis su stresu?
Tiesą sakant, negyvenu kaip tikra menininkė – svarbiausias man yra mano kaip pašvęstosios gyvenimas. Praktiškai gal 20 dienų per mėnesį praleidžiu namuose, o savaitę ar 4–5 dienas būnu išvykusi. Per tas 20 dienų atlieku labai paprastus dalykus, kuriuos daro visos vienuolės: budžiu prie durų, įleisdama svečius, plaunu indus, vedu pamokėles vaikams, padedu merginoms studenčių bendrabutyje... Kadangi esame vos trys seserys, neturiu griežtai apibrėžtų pareigų – visos darome tai, ko tą akimirką reikia.
Šalia to skiriu laiko savo specifinei veiklai – pavyzdžiui, kasdien lavinu balsą, repetuoju. Supratau, kad čia labai svarbu gebėti organizuotis, – tiksli dienotvarkė padeda gyventi neišeinant iš proto! Iš pradžių sistema buvo gana savotiška, mums visai nauja, tačiau, kai supratome, kaip viskas veikia, kai visos kartu įsivedėme tvarką, viskas tapo daug paprasčiau.
Gražus pavyzdys daugeliui jaunų žmonių, kurie dažniausiai susitelkia į tam tikrus dalykus, visiškai pamiršdami kitus, ne mažiau svarbius gyvenimo pusiausvyrai.
Jaunimo dėmesys yra man gražiausias atsakymas, kuris nesiliauja stebinęs. Atvažiavau į Lietuvą ir jau mane visi pažinojo: aš nesusivokiu, stebiuosi – kaip, Lietuvoje mane jau žino? Žmonės nuolat man dėkoja ir aš nesuvokiu, kodėl – atgarsis išties yra labai stiprus. Aš viską paaiškinu tik Jo veikimu, juk aš išties esu visiškai „maža“, palyginti su tuo, kas vyksta. Gražiausias atsakymas man yra jaunimo padėka, ir jaučiu išties didelę atsakomybę būti jiems pavyzdžiu.
Manau, gražu, kad tarp daugybės „stabų“, kuriuos jie galėtų turėti, atsiranda ir Dievui pasišventęs asmuo. Manau, kad tai puikus dalykas.
Esate sakiusi, kad šiuolaikinis menas gali puikiai pasitarnauti prie žmonių priartinti Dievą.
Be jokios abejonės. Tikrai galvoju, kad ypač tam gali pasitarnauti popmuzika, kurią daugiausiai klausosi jauni žmonės. Kitokios muzikos klausosi ir vyresni.
Manau, kad muzika – labai galinga priemonė, leidžianti pasiekti žmonių, ypač jaunų žmonių širdis. Juk nėra žmogaus, kuris nesiklausytų muzikos. Muzika labai svarbi ypač jaunų žmonių pasaulio dalis. Kaip atverti duris ir jų širdis, kad Jėzus galėtų pro jas įžengti? Manau, kad geriausios tos priemonės, tos, kurios jiems artimiausios. Juk neįmanoma šiandien galvoti apie kažkokius praeities būdus – reikia atsiverti šiuolaikiniams būdams – komunikuoti jų kalba.
Kaip nutiko, kad būtent Jūs tapote vienuole, pramynusia popmuzikos kelią?
„The Voice“ redakcija pamatė mano vaizdo įrašą you-tube, po to, kai dalyvavau krikščioniškos muzikos festivalyje. Jie susisiekė su mūsų seserimis, kviesdami mane dalyvauti konkurse. Mūsų Vyresnioji iš pradžių kiek būgštavo: „Jauna vienuolė, ir taip mažai jaunų seserų turime...“ Labai suprantami ir teisingi būgštavimai.
Tačiau kartu ji svarstė: „Bet juk mūsų prašo kiti, ne mes susigalvojome...“ Tuo metu popiežius Pranciškus kaip tik ragino visus, ypač pašvęstuosius, išeiti iš savo vienuolynų į gatves. Vyresnioji ir sakė: „Bet juk popiežius prašo išeiti dabar, ne rytoj, kai ši jauna vienuolė nebebus tokia jauna, nebeturės visos tos energijos ir jėgų visam šiam darbui.“ Ji patikėjo manimi, patikėjo Dievo planu ir išsiuntė mane.
Niekas iš mūsų neįsivaizdavome, kas mūsų laukia. Nebuvome pasiruošę tam, kas vėliau nutiko. Tačiau atsivėrimo žinia, sekimo Kristumi liudijimas buvo perteiktas.
Jaučiate savo pasirinkimo pasekmes? Kokios žmonių reakcijos sulaukiate?
Jau sakiau apie jaunimą ir tai, kas nutiko Vilniuje. Tačiau kaskart nustembu, kai susiduriu tiesiog su tokiais atvejais, kai žmogus atsiverčia: gaunu laiškų iš žmonių, kurie buvo nutolę nuo Bažnyčios ir į ją sugrįžta. Man skambina daugybė žmonių – pavyzdžiui, neseniai, klauzūroje gyvenančios seserys benediktinės man pasakė: „Palaikome tave, jungiamės su tavimi maldoje – padarėte nuostabų dalyką.“ Yra draugų grupė facebooke, apie 70 žmonių iš viso pasaulio, kurie lydi mane ir kas vakarą susitinka maldai. Išties, yra daug ženklų, rodančių stiprų poveikį.
Vienas didžiausių – kad ir kur tik nuvykčiau, nuo JAV iki Japonijos, Vokietijos, Prancūzijos ar Lietuvos, vis nustembu, matydama, kad jaunimas man dėkoja, mane žino.
Dažnai savęs klausiu: kodėl, Viešpatie, pasirinkai mane? Aišku, kad jaučiuosi trapi ir menka viso to akivaizdoje, tačiau, kita vertus, matau, kad Viešpats pavedė man šią užduotį, tad pasitiki, jog galiu atlikti ją iki galo.
Kaip Jūs pati aiškinate faktą, kad taip stipriai paliečiamos jaunų žmonių širdys?
Manau, todėl, kad jie mato Dievui pasišventusį ir jauną žmogų, kaip ir jie. Ypač todėl, jog mato laisvą, energijos kupiną asmenį. Juk daugelio vaizduotėje vienuolė – užsidariusi namuose, neišeinanti į gatvę. Daugeliui tai – atradimas, supurtantis viduje ir sužadinantis klausimų: gal sekti Jėzų nėra toks jau prastas reikalas?
Manau, kad panašiai galvojama ne vien apie pašvęstąjį gyvenimą, bet bendrai apie Bažnyčią, apie Dievą – kad kalba eina apie taisykles, apie tai, ko negaliu daryti, jeigu seku Jėzumi ir pan... Tad žmones pasiekia žinia, tarsi apeinanti taisykles, – o juk taip nėra! Kai pažįsti Dievą, nėra taip, kad Jis nori tave kažkaip perkeisti, ar primesti tau taisykles – priešingai, atveria tau kelią, atveria perspektyvą, dovanoja tau šimteriopai. Mano galva, žmonėms tai – didelis atradimas ir lydimas visų šių veiksnių giliai paliečia jų širdis.
Tačiau nuo ko viskas prasidėjo? Kas pirmas atsirado Jūsų gyvenime: Dievas ar muzika?
Negalėčiau pasakyti, kas buvo pirmiau. Abu dalykai atsirado kartu su manimi. Užaugau parapijoje, nes mano tėvai visada buvo tikintys žmonės, aktyviai dalyvavo parapijos gyvenime, tad ji man buvo antrieji namai. Būtent dainuodama chore kartu su tėvais atradau, kaip man patinka dainuoti.
Viskas taip klostėsi maždaug iki 15 metų, tuo metu gyvenau tikrai dėl Bažnyčios ir dėl muzikos – tai buvo du svarbiausi dalykai mano gyvenime. Mokiausi dainavimo, lankiau pamokas.
Būdama 15–16 metų išgyvenau išties labai stiprią susitikimo su Jėzumi patirtį, tačiau iškart po to mūsų šeima patyrė rimtų finansinių sunkumų. Be to, aš, būdama religinga, visada jaučiausi kiek kitokia nei mano bendraamžiai, o dar po pamokų eidavau dirbti, nes reikėjo padėti šeimai, turėjau labai daug ko atsisakyti, ką turėjo mano bendraamžiai. Išties tai buvo labai sunkus laikotarpis – paauglei teko daryti suaugusio žmogaus pasirinkimus.
Ir aš supykau ant Dievo. Sakiau Jam: „Kaip taip gali būti? Tu aiškiai pasireiški mano gyvenime, o paskui leidi užgriūti tokiai nelaimei?“ Aš visiškai nutolau nuo Dievo, ir tada muzika tapo mano dievu. Turėjau dirbti, atsisakyti kitų dalykų, tačiau atkakliai stengiausi, nes norėjau susimokėti už dainavimo pamokas.
Baigiau mokyklą, trokšdama vieną dieną išvažiuoti į Romą – paprastai toks yra visų jaunų žmonių troškimas, nes Sicilijoje nėra daug galimybių – ir toliau ten mokytis muzikos bei dainavimo.
Kai gavau mokyklos baigimo pažymėjimą, reikėjo apsispręsti, ką darysiu toliau. Tėvai man negalėjo sumokėti už studijas, tad turėjau susirasti darbą, kad susimokėčiau už skaitymo, dainavimo ir šokio pamokas miuziklų akademijoje Romoje.
Tais metais mano motina susitiko su vienuolėmis, kurios ruošėsi švęsti savo kongregacijos 100-etį ir ta proga norėjo statyti miuziklą.
Mama mane paragino įsijungti, tačiau aš iškart atsisakiau: nenoriu nieko žinoti apie kažkokias ten vienuoles! Ji aiškiai turėjo sumanymą sugrąžinti mane į Bažnyčią, kita vertus, žinojo apie mano aistrą muzikai, tad pamėgino laimę... Veltui.
Po kiek laiko ji pakartojo pasiūlymą, o aš viduje pagalvojau: „Kodėl ne, kodėl nepabandžius? Šiuo metu nedarau nieko rimto, pabandysiu.“
Kai vienuolės mane pamatė per repeticiją iškart pasiūlė steigėjos vaidmenį. Tad pradėjau ruoštis, studijavau tekstą iš visos širdies – kai ką nors darau, man patinka viską daryti tobulai, preciziškai. Kad galėčiau šimtu procentų įsijausti į vaidmenį, stengiausi pasinerti į XX amžiaus pradžią ir konkrečią situaciją...
Kai pirmą kartą 2008-ųjų vasario 2 d. pristatėme miuziklą, man tai buvo tik pasirodymas. Antrą kartą mus pakvietė parodyti miuziklą kitame mieste, ir ten patyriau pašaukimą.
Visi kiti atlikėjai buvo jaunimas praktiškai iš vienos parapijos – tik aš viena atvažiuodavau iš toliau ir turėdavau grįžti vakarais, turėjau tą ypatingą vaidmenį, visi turėdavo derintis prie manęs ir t. t. Prieš lipant ant scenos, viena sesuo man uždavė labai originalų klausimą: „Kas žino, ko Dievas iš tavęs nori?“ Aš labai ryžtingai, – žinodama, kad esu toli nuo Dievo, nors atlikau steigėjos vaidmenį, – jai atsakiau: „Aš žinau, ko Viešpats nori iš manęs!“ Ir staiga suglumau: „Aš žinau, ko Viešpats iš manęs nori?“ Viskas įvyko per akimirką prieš spektaklio pradžią.
Tad įkėlusi koją į sceną, jaučiausi tarsi demaskuota. Galvojau: kas man atsitiko? Ką aš čia kalbu? Kaip aš galiu kartoti sesers Rožės žodžius? Ji eidavo prie merginų ir jų klausdavo: „Ar turėtum drąsos viską palikti ir dovanoti savo gyvenimą Kristui?“ Tai buvo labai radikalūs klausimai. Man buvo gėda juos užduoti, nes atrodė kad juos keliu pati sau. Klausiau savęs: kodėl man kyla tokie klausimai? Ką aš darau? Tas šeštadienio vakaras buvo lemtingas.
Aš jau 3–4 metus nesilankiau bažnyčioje, tad pasakiau sau, jeigu ryte atsibusiu laiku, nueisiu į sekmadienio Mišias. Išties atsibudau laiku ir paprašiau tėčio, kad mane nuvežtų. Mamai, nors ji nieko nepasakė, tai buvo didžiausia gyvenimo šventė.
Nuo tos akimirkos pradėjau savo vidinę kelionę, mėgindama suprasti, kodėl Viešpats mane kviečia. Kodėl galvoju tapti vienuole, kai dar visai neseniai svajojau tapti dainininke, miuziklų atlikėja – visiškai kuo kitu? Išgyvenau didžiulę vidinę kovą, tačiau pašaukimas buvo toks stiprus, kad nugalėjo, nes atradau, jog yra Kažkas, kas mane myli, leidžia jaustis savimi, – leido jaustis savo vietoje, dovanojo viską, ko man trūko, nes tuo metu maištavau prieš daug ką. Jėzų buvau sutikusi prieš daug metų, tačiau tada atmečiau Jį. Jo įžiebta ugnis dar ruseno ir sesuo Rožė vėl įpūtė ją per miuziklą.
Savęs klausiau, kur eiti, ką daryti – ir štai aš čia. Viešpats mane leido sutikti seserį Rožę, jos seseris uršulietes – jos ir bus mano namai, mano šeima.
Kaip priėmė seserys?
Fantastiškai! Jau daug metų nebuvo naujų pašaukimų, tad galite įsivaizduoti... Išties mama man sakė, jeigu vieną dieną palydėsiu tave prie altoriaus – kas jau įvyko – kad patikėčiau tave į Viešpaties rankas, man tai išties bus diena, kurią galėsiu pasakyti Dievui, kad savo akimis mačiau stebuklą. Ji puikiai žinojo, kokia buvau anksčiau, o miuziklo dėka mano gyvenimas visiškai pasikeitė. Didžių dalykų Jis daro mūsų gyvenimuose.
Laukitę tęsinio rugpjūčio gale pasirodysiančiame III ketvirčio žurnale „Kelionė su Bernardinai.lt“
Nuotraukų autorės: Evgenios Levin ir
Marija Stanulytė
